MITOLOGINĖS SAKMĖS

„Mitologinės sakmės“ – kelionė į baltų dievų pasaulį, sukurta ten, kur susitinka ilgametis praeities pažinimas, senieji mitologijos šaltiniai ir autoriaus vaizduotė. Knyga gimė iš daugelį metų kauptos aisčių pasaulio ir senosios baltų kultūros tyrinėjimų bei mokslo sklaidos patirties. Tačiau tai nėra mokslinis baltų mitologijos veikalas. Istoriniuose ir mitologiniuose šaltiniuose išlikę dievų ir deivių vardai, jų globojamos žmogaus gyvenimo, gamtos ir pasaulio sritys čia tampa atrama naujam pasakojimui – bandymui sukurti gyvą, vientisą ir žmogui artimą senųjų dievų pasaulį.

Į šį pasaulį Skaitytoją pirmasis palydi Algis – Dievų pasiuntinys, žmogaus ir dangaus vaikas. Dievo Sutvėrėjo pasiųstas jis keliauja po Rambyno kalno baltų dievų pasaulį, susitinka su dievais, deivėmis ir dievaičiais ir pamažu pažįsta jų globojamas pasaulio sritis. Jo kelionės prasmė paprasta ir kartu esminė – parodyti žmogui, kad pasaulis turi tvarką ir kad nė viena jame veikianti galia nėra be savo vietos.

Čia gyvena Dievas Sutvėrėjas ir Deivė Paukštė, Perkūnas ir Saulė, Velinas ir Mėnulis, Morė ir Teliavelis, Aušrinė ir Vakarė, Laima, Giltė ir Laumė, Gabija ir Žemyna, Medeina, Patrimpas, Bangpūtys, Austėja ir daugybė kitų didesnių bei mažesnių dievybių. Vienos valdo dangaus šviesulius ir gamtos virsmus, kitos globoja žmogaus gimimą, likimą ir mirtį, ugnį ir namus, žemę ir javus, miškus ir žvėris, upes, ežerus ir jūrą, gyvulius, bites, sodus ir kasdienius žmogaus darbus. Taip prieš Skaitytoją atsiveria ne atskirų dievybių sąrašas, o visas tarpusavyje susijęs baltų pasaulis.

Svarbiausia šio pasaulio ypatybė – jame nėra nereikalingų galių. Šviesa ir tamsa, vasara ir žiema, gimimas ir mirtis nėra viena kitą sunaikinti turinčios priešybės. Jos sudaro vieną Gyvybės ratą. Todėl Perkūnas ir Velinas šiose sakmėse nėra amžini priešai: vienas globoja šviesiąją ir šiltąją pasaulio pusę, kitas – tamsiąją ir šaltąją. Abu reikalingi tam pačiam pasauliui, kuriame yra laikas augti ir laikas ilsėtis, laikas žydėti ir laikas kaupti jėgas naujam atgimimui.

Tą pačią mintį įkūnija Morė – ne paprasčiausiai išvejamos žiemos būtybė, bet pusiausvyros deivė, stovinti tarp šalčio ir šilumos, tamsos ir šviesos, mirties ir gyvybės. Ji pajunta virsmo akimirką ir ištaria vieną svarbiausių knygos žodžių – „Laikas“.

Dievai šioje knygoje nėra tolimos, nuo žmogaus atsiskyrusios būtybės. Jie yra šalia jo – židinio ugnyje, dirvoje, rugio varpoje, girioje, upėje, ežere, audroje, sapne, gimime ir mirtyje. Žemė čia žmogui yra „brolis, ne tarnas“, o giria nepriklauso žmogui – ji priklauso pati sau. Meilę reikia auginti kantriai, gyvybę gerbti, o žmogaus vietą pasaulyje suvokti ne kaip viešpatavimą, bet kaip gyvenimą greta kitų gyvų būtybių.

Todėl kiekviena sakmė yra ne vien pasakojimas apie vieną dievą ar deivę. Joje slypi ir nedidelė mintis žmogui – apie atsakomybę, saiką, kantrybę, meilę, pagarbą gyvybei, gebėjimą priimti pasaulio kaitą ir suprasti savo vietą jame.

Knygoje žodis neatskiriamas nuo vaizdo. Rambyno kalno dievų pasaulis kuriamas tekstu, iliustracijomis ir specialiai sukurtais dievybių simboliais. Prie šio pasaulio kūrimo prisidėjo dailininkai, dizaineriai, kalbininkai ir baltų mitologijos tyrinėtojai; kuriant dievų simbolius pasitelktos ir šiuolaikinės dirbtinio intelekto priemonės. Taip senasis mitologinis pasaulis įgauna šiuolaikinę vizualinę kalbą, tačiau išlaiko pagarbą tam, ką apie baltų dievus išsaugojo mūsų kultūra.

„Mitologinės sakmės“ neturi vieno amžiaus Skaitytojo. Jos skirtos vaikui, paaugliui, jaunam ir brandžiam žmogui. Vienas čia atras pasakojimą ir nuotykį, kitas – baltų dievų vardus ir jų pasaulį, trečias galbūt sustos prie vienos minties, kuri paskatins kitaip pažvelgti į gamtą, žmogų ar patį gyvenimą.

O Algio kelionė galiausiai tampa ir Skaitytojo kelione. Knygos pabaigoje pasakoma: kiekvienas, kuris klausysis jo pasakojimo, taip pat keliaus šiuo keliu. Nes šis kelias priklauso ne Algiui – jis priklauso pasauliui. Ratas užsiveria tam, kad vėl prasidėtų, kai kas nors išgirs pasaulio kvietimą.