„Žinojimas ateina iš nežinios.“

Eugenijus Jovaiša – archeologas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausias mokslo darbuotojas – daugiau kaip penkis dešimtmečius tyrinėjantis baltų priešistorę, aisčių pasaulį ir Lietuvos kultūros pradžią. Jo mokslinis kelias prasidėjo nuo archeologinio radinio – nuo kapo, papuošalo, ginklo, žmogaus palaikų ir kraštovaizdžio, kuriame visa tai buvo palikta. Tačiau ilgainiui pagrindiniu tyrimų objektu tapo ne pats daiktas, o žmogus už daikto: jo kilmė, bendruomenė, socialinė padėtis, ryšiai, kelionės, tikėjimas ir vieta platesniame Europos pasaulyje. Svarbiausia Eugenijaus Jovaišos tyrimų kryptis – aisčiai ir vakarų baltų pasaulis pirmaisiais mūsų eros amžiais. Archeologinių kapinynų medžiaga, romėniškos monetos, importuoti dirbiniai, gintaras ir senieji rašytiniai šaltiniai jam tapo priemonėmis rekonstruoti visuomenę, kuri nebuvo uždara Europos periferija. Priešingai – ji dalyvavo dideliuose mainų, prekybos ir kultūrinių ryšių tinkluose, siejusiuose Baltijos pajūrį su Romos imperija, Vidurio Europa ir Skandinavija. Ypatingą vietą šiuose tyrimuose užima Gintaro kelias. Jis nagrinėjamas ne kaip viena schematiška linija žemėlapyje, bet kaip gyva kelių, upių, perėjų, prekybos centrų ir žmonių judėjimo sistema. Tyrimuose jungiami archeologiniai radiniai, antikinė geografija, hidrografija, reljefas ir matematiniai atstumų modeliai. Taip mėginama suprasti ne tik, kur kelias galėjo eiti, bet ir kaip juo iš tikrųjų buvo keliaujama, kokiu greičiu judėjo žmonės ir kroviniai, kur keitėsi sausumos ir vandens transportas. Kita svarbi tyrimų sritis – Klaudijo Ptolemėjo „Geografija“ ir antikinio pasaulio žinios apie Vidurio bei Rytų Europą. Ptolemėjo duomenis jis vertina pirmiausia matematiškai ir geografiškai: analizuoja miestų grandines, atstumus, koordinačių santykius, upių slėnius, kalnų perėjas ir senųjų kelių logiką. Tokiu būdu antikiniai vardai mėginami grąžinti į realų kraštovaizdį, o senasis žemėlapis tampa ne iliustracija, bet tyrimo instrumentu. Tačiau jo darbuose archeologija niekada neapsiribojo vien kelių, datų ar daiktų nustatymu. Kapinynų tyrimai atvėrė galimybę kalbėti apie atskirų žmonių gyvenimus – moteris, vyrus, vaikus, jų šeimas ir bendruomenes. Papuošalų rinkinys, įkapės ar laidojimo būdas gali papasakoti apie žmogaus amžių, padėtį visuomenėje, ryšius ir net apie tai, kaip bendruomenė suvokė jo gyvenimą ir mirtį. Todėl viena nuosekliausių Eugenijaus Jovaišos darbų temų yra žmogaus sugrąžinimas į archeologiją. Šiuos tyrimus apibendrina knygos apie aisčių kilmę, raidą ir archeologinį palikimą bei darbai apie lietuvių ir Lietuvos pradžią. Juose siekiama didelės rekonstrukcijos – iš pavienių archeologinių faktų, antikinių tekstų, geografijos ir istorinių procesų atkurti Baltijos regiono visuomenių vietą Europos istorijoje. Greta akademinio darbo Eugenijui Jovaišai visada buvo svarbi ir mokslo sklaida. Istorinis pažinimas, jo įsitikinimu, neturi likti vien specialistų tekstuose. Todėl moksliniai tyrimai virto knygomis, edukaciniais projektais, filmais ir skaitmeniniais pasakojimais. Šiuolaikinės vaizdo, garso ir dirbtinio intelekto technologijos čia naudojamos ne istorijai pakeisti, o padėti žmogui ją pamatyti. Visus šiuos darbus jungia viena nuostata: praeitis nėra sustingęs radinių rinkinys. Ji yra žmonių pasaulis, kurį galima pažinti tik jungiant archeologiją, istoriją, geografiją, matematiką, technologijas ir vaizduotę. O kiekvienas naujas atsakymas neišvengiamai atveria kitą klausimą. Gal todėl Eugenijaus Jovaišos mokslinį kelią geriausiai nusako mintis: „Žinojimas ateina iš nežinios.“